Nežinau, ar jūs kada nors pagalvojote, kad mes ne tik tampame tais, į kuriuos norime būti panašūs, bet taip pat tampame ir tais, kuriuos neigiame. Vienaip ar kitaip, bet kiekvienas stengiasi gyvenime būti stiprus, sėkmingas.Ryte mes pabundame ne su mintimi, kad norime šią dieną pragyventi būdami silpni ir nelaimingi, kiekvienas psichiškai normalus žmogus savo laisvadienį pabunda su mintimi, kad diena bus nuostabi ir jam viskas pavyks. Tačiau žmogaus gyvenimo kelias yra ne rožėmis klotas ir žmonės šiame kelyje patiria ir nesėkmes. Kiekvieną kartą, kai kažkas kitas tampa priežastimi mūsų atžvilgiu, kiekvieną kartą, kai galėjome laimėti ir nelaimėjome, nes kažkas kitas buvo stipresnis už mus, pralaimėjusysis galvoja, kad jis išmoks būti stiprus, kaip tasai nugalėtojas, ir kitą kartą jis būtinai laimės.
Taip pat jei kažkas žmogų apgynė, neleido jam pralaimėti, tai šis gali pradėti galvoti, kad reikia būti tokiu, kaip ir jo gynėjas. Jei būtų ne taip, mes niekada nieko neišmoktume. Žmogus skaudžiai susiduria su kažkuo, gauna šio susidūrimo patirtį, analizuoja ir priima kokius nors sprendimus ateičiai. Tame nėra nieko blogo, bet tiesa yra tai, kad mūsų protas kopijuoja ne tik gerąsias, bet ir blogąsias mūsų gynėjo ar nugalėtojo savybes ir trūkumus, ir jei mes priimame sprendimą būti tokiu „kaip jis“, tai mūsų kūnai, paklusdami tokiam sprendimui, gali imti veikti netinkamai.
Kiekvieną kartą, kai aš mačiau kokį nors žmogaus įgytą fizinį trūkumą ir jo klausdavau, kas dar turėjo tokį patį trūkumą arba ligą, tai žmogus, kažkiek pagalvojęs, įvardindavo asmenį, kuris jį apgynė arba kuris jį įveikė. Jau vien šio fakto suvokimas gali pagerinti žmogaus būklę, ypač jei žmogus gali prisiminti momentą su visomis detalėmis, kada ir kokioms aplinkybėms esant jis nusprendė būti dar kažkuo, ir jei gali atšaukti šį sprendimą.
Nėra nieko blogo, kad žmogus, būdamas visiškai protingas, perima savo mentoriaus patirtį, bet apsaugok jus Viešpatie nuo minties, kad jūs norite būti toks kaip jis. Jūsų kūnas pradės perimti taip pat ir jo negalavimus. Žmogaus regėjimas prastas ir širdis silpna kaip ir jo mamos? Tai ne genetika. Tai jo sprendimas būti tokiu kaip ji. Bet jei su užtarėjų bruožų, ligų ir problemų kopijavimu viskas yra aišku, tai su priešais viskas ne taip paprasta.
Yra ne tik noras būti stipriu, kaip jis, bet yra ir jo neigimas. Žmogaus protas yra taip sukurtas, kad neigdami kažką, jūs tuo ir tampate. Įnirtingas neigimas žmogų tiesiog įtraukia į pavidalą ar savybes to, ką jis neigia. Žmonės, sugebantys neprarasti blaivaus proto ir išlikti visiškai ramūs ir pasitikintys savimi, netgi ir pačiose pavojingiausiose ir dramatiškiausiose situacijose išlieka savimi ir toliau gyvena savąjį gyvenimą.
Sugebėjimas mintyse užimti su kuo nors tą pačią vietą erdvėje, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, norint suprasti ir nuspėti jo tolimesnius veiksmus, yra labai svarbus, bet taip pat yra svarbu ir išsaugoti savo individualumą. Problemos prasideda tik tada, kai jūs įnirtingai kokį nors žmogų neigiate arba atvirkščiai, susikuriate sau stabą.
Kiekvieną pavasarį žmonės prisimeną nukryžiuotajį Dievo sūnų… Ir tai nėra blogai, svarbiausia tuo metu išlikti savimi ir nesistengti neigti velnio. Viskas, ką jūs vejate šalin, būtinai jums ir sugrįš. Pažiūrėkite aplinkui, į televizorių ekranus, ką jūs ten matote? Visa dviejų tūkstančių metų istorija yra geriausias įrodymas to, kad neigiantys blogį ir žmonių ydas patys yra tuo užpildyti, o religiniai pamokslininkai yra tokie pat šventi, kaip ir pirkliai, kuriuos kadaise išvarė iš pagrindinės Jeruzalės šventyklos, jie visi čia ir yra iki šiol.
Šio pranešimo pabaigai norėčiau pasakyti: „Žmonės, būkite savimi, gyvenkite savo gyvenimą ir būkite laimingi, įgykite gyvenimiškos patirties, nuoširdžiai žavėdamiesi vieni kitų poelgiais.“
Ir gerų jums minčių.
Teksto autorius: Evgenij Aurov
Tekstą vertė Jurgita Braškutė
